Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) primena, kad gyventojai nuo gruodžio 01 d. iki gegužės 01 d. gali teikti prašymus, skirti 2 procentų paramą, sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, paramos gavėjams, – visuomeninėms organizacijoms, fondams ir kitiems juridiniams vienetams.

Labdaros ir paramos fondas „Krizių prevencijų centras“ Įmonės kodas: 300665896, Trakų raj. sav. Dembinos k.

Prisidėk ir tu!
{ }

Nusprendė išgelbėti girto tėvo paliktą berniuką: štai ką patyrė

Vilniuje gyvenanti Agnė su vyru augina du savo biologinius vaikus: šešerių metų Agotą ir ketverių metų Justą. Tačiau prieš metus jų šeimoje atsirado dar vienas narys – girto tėvo į krizių centrą atvestas Matas, kurį Agnė su vyru ėmėsi globoti ir nusprendė įsivaikinti. Tačiau procesas nebuvo lengvas, o meilė į širdį atėjo ne iš karto.

toliau skaitykite –
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nusprende-isgelbeti-girto-tevo-palikta-berniuka-stai-ka-patyre.d?id=73695830

Noriu suteikti viltį tavo ateičiai

Gerai prisimenu pirmuosius savo apsilankymus Kūdikių namuose – tikriausiai todėl, kad ten išgyvenau tikrą emocijų koncentratą, tuo metu pasikeitė ir prioritetai mano vertybių skalėje.
Nuo tada tas kitas – nepastebimas pasaulis, ar pasaulis, kurio mes nenorime pastebėti, nors tarp jo ir mūsų yra labai trapi užsklanda, leidosi pažįstamas. Čia savi dėsniai, supratimas, siekiai, sava spalva ir kvapas. Tai labai primena šešėlių teatrą, nes čia pagrindiniai veikėjai, tarytum šešėliai – tamsūs, beveidžiai, nusivylę. Tikriausiai todėl neprisimenu nė vienos sutiktos paliktų vaikų mamos ar tėvo, kurie ateidavo lankyti vaikų, tačiau kai kurių ten esančių vaikų portretai iki šiol neišdyla iš mano sąmonės. Turbūt todėl, kad jie jau nebepriklausė „šešėlių pasauliui“…
Tarp jų – vienas, jau šiek tiek ūgtelėjęs berniukas, turintis stiprią fizinę negalią. Jį kartais matydavau kieme tarp kitų vaikų, norėdavau jį pakalbinti, kuo nors nudžiuginti. Kartą netoli manęs žengęs neatsargų žingsnį jis suklupo, puoliau padėti atsikelti ir bandžiau guosti. Tačiau su nepasitikėjimu žvilgtelėjęs jis greitai atsitraukė ir nubėgo pas savo auklėtoją. Vis prisimindavau šį vaizdą, nors jau nesilankydavau kūdikių namuose, ir nesiliaudavau galvojusi – kas bus su tuo vaiku, kokia jo ateitis, į ką jam reikės atsiremti? Suvokiau padėties beviltiškumą, nes mūsų šalyje visgi sunkiai įmanoma rasti šeimą tokiam vaikui, o ir visuomenė, kad ir kaip apmaudu, nėra labai draugiška negalią turintiems žmonėms.
Praėjo nemažas laiko tarpas, ir aš vėl toje pačioje vietoje. Vaikai jau kiti, pasikeitusi ir aplinka, tik „šešėliai“ tokie patys… Daug spalvingų nuotraukų ant koridoriaus sienų, o jose – laimingi, naujas šeimas radę vaikai. Keliose jų – mielas berniukas, besijuokiantis, apsuptas laimingų brolių: vienur su broliais kieme, kitoje nuotraukoje – mašinoje, susikibę rankomis ir besijuokiantys plačiomis šypsenomis. Pala, pala… pirmiausia iš rankyčių atpažinau tą patį vaiką, prieš daug metų užvaldžiusį mano mintis! Taaaip, tas pats veidukas, tie patys gražūs plaukai, sušiaušti į madingą šukuoseną ir dar toks laimingas, linksmas, nuostabus… Prie nuotraukos citata iš Biblijos anglų kalba: „Noriu suteikti viltį tavo ateičiai“ (Jer 29, 11). Akyse nevalingai tvenkėsi ašaros… iš jaudulio ir iš džiaugsmo. Vis dėlto surado…
Dabar dažnai pamąstau apie šeimą, atvėrusią duris neįgaliam našlaičiui iš Lietuvos. Jaučiu jiems be galo didelį dėkingumą ir visa širdimi linkiu stiprybės.
Tiesą sakant, pamąstau ne vien apie tą šeimą, bet ir apie visuomenę, kurioje neįgalus žmogus gali jaustis visavertis ir laimingas, gatvėje nebūti badomas pirštais ar varstomas smalsių žvilgsnių, gali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje ar net rasti darbą pagal savo išgales. Nedidelė viltis manyje vis dėlto rusena, kad ir mūsų visuomenė subręs, ir globos namuose augantiems neįgaliems vaikams įtėvių paieškos užjūryje nebus vienintelė galimybė.

Su viltimi, Erika

nuotrauka Daivos Baumilienės

 

 

Vieniši…

Nepalikite jų vienų… – šiandien ragina gausybė plakatų Vilniaus gatvėse, kviečiančių aukoti 2 proc. pajamų mokesčio tėvų paliktiems vaikams.

Tačiau pastarosiomis dienomis vis labiau suprantu, kad daugelis iš mūsų lankomų vaikų jaučiasi labai vieniši. Atrodytų sunku patikėti, kad esant nuolatinėje pedagogų globoje ir būryje klegančių „likimo draugų“ vaikai gali jaustis apleisti ir vieniši… Viena mūsų lankomų globos namų darbuotoja pasidalino, jog artėjant šventėms ar atostogų metui kai kuriuos vaikus pasiima giminaičiai ar globėjai, o globos namuose likę vaikai savaip išgyvena šį, mūsų nuosavų atžalų taip laukiamą periodą – pasidaro dirglesni, agresyvesni, sunkiau tramdo emocijas, ar net tampa apatiški.

Apmaudu, tačiau ne tiek ir daug vaikų turi tą „oazę“ už globos namų sienų, kurioje gali nors ir neilgam apsistoti, pakeisti aplinką, praleisti laiką su jam artimais žmonėmis.

Prisipažinsiu, kad turiu negyjančią žaizdą, kuri vis iš naujo plūsteli krauju besisveikinant su nauju gyventoju globos namuose…arba perskaičius, atrodytų, gan guvaus ir ne taip lengvai sukalbamo paauglio troškimą, patikėtą jų grupės nuotraukų vinjetei, kad jis labai norėtų turėti tėvus… arba vienos dešimtmetės norą vėl pasisvečiuoti pas savo tetą, pasidomėjus sužinojau, kad mergaitė pas ją svečiavosi vieną kartą prieš… dvejus metus. Prieštaringi jausmai užplūsta, ir tuomet, kai vienas berniukas karts nuo karto pasitikslina, ar aš prisimenu, kaip jį lankydavau ligoninėje, kai jis sirgo, jam tuomet buvo 4 metai, dabar – 10…

Nebeužduodu klausimų be atsakymo – ką veikią jų tėvai, giminaičiai, kaip taip galima ir pan., šiandien klausiu – ką dar galiu padaryti aš, kad tų vienišų „sielų“ tarp mūsų būtų kuo mažiau.

Žinau, kad daugelis nėra abejingi našlaičiams, tačiau taip pat žinau, kad daugelis viltingai žvelgia į ateitį – kai tapsiu tobula mama savo vaikams ir jie paaugs, kai daugiau uždirbsiu, kai susiremontuosiu butą ar pasistatysiu namą ir pan. (žinau, nes pati tokia esu:)) tada apsiimsiu globoti, vaikinsiuosi.

Smagu, kai turim ateities viziją, planuojam savo veiksmus, tačiau pradėti galima ir nuo labai nedidelių dalykų, kurie nepareikalaus dosnių investicijų – kad ir nuvesti vaikus pačiuožinėt ant kalniuko ar į čiuožyklą, pasivaikščioti parke, mieste, kad ir į tą pačią parduotuvę (patikėkite, tai jiems tikra pramoga).

Pabaigti norėčiau labai taiklia vieno indų šviesuolio mintimi, su kuria sunku nesutikti:

„Tam, kuris ilgai mąsto, kaip daryti gera, nelieka laiko tai daryti“ (R.Tagorė)

Apie mus…

Mūsų vaikų globos namų lankymo darbe naujas etapas, kuris, mano manymu, laisvesnis, įdomesnis, o kartu ir brandesnis, todėl tikiuos ir efektyvesnis.

Nuo šiol jubiliatui ar jubiliatams ir keliems jo pasirinktiems draugams organizuojame „išvažiuojamąsias“ šventes. Keliauname į teatrą, kiną ar kitaip leidžiame laiką, po to žinomą į kavinę Keliauname nedideliais būreliais, todėl vaikams asmeniško dėmesio netrūksta, tad esu įsitikinusi, kad tokia išvyka kur kas įsimintinesnė, nei tradicija tapęs „stacionarus“ šventimas.

Labai džiaugiuosi, tuo labiau, kad už lango beldžiasi pavasaris, tad vaikų kasdienybė nors retsykiais paįvairinama suteikiant galimybę ištrūkti iš jiems įprastos aplinkos.

Pasikeitimų reikėjo, nes pastebėjome, kad kuo toliau, tuo mažiau mums pavykdavo laimėti vaikų, ypač vyresniųjų, dėmesio.

Prasidėjus naujiems metams dar paskutinį kartą kelių vaikų gimtadienius šventėme senuoju modeliu, darėme rusišką vištienos pyragą – „Kurnik“. Prie pyrago gamybos prisidėjo ne tiek daug vaikų, bet valgančiųjų buvo kur kas daugiau

Na o kita sukaktuvininkė su draugėmis savo gimtadienio dieną jau keliavo į jaunimo teatrą. Auklėtoja, sakė kad jau nuo ankstaus ryto mergaitė negalėjo sulaukti išvykos. Labai nustebau dėl tokios vaikų reakcijos, nes kiek žinau, įvairių renginių jiems netrūksta, tad tai tarytum patvirtino, kad esame teisingame kelyje.

Kol Lina pramogavo su mergaitėmis, nenorėjau kitų vaikų palikti be vaišių ir pyrago, tad ėmėmės šeimininkauti – išsikepėme morkų pyragą (tą skanųjį, pagal Dianos receptą:)). Šioje grupėje vaikai gaminimo procese dalyvavo su dideliu entuziazmu. Na o kol iškepęs pyragas vėso, visi išėjome pačiuožinėti nuo greta esančio kalnelio. Pasirodo ne taip dažnai mūsų lankomi vaikai mėgaujasi šia pramoga, nors kalniukas kitapus tvoros, jaunesnių vaikų be auklėtojos priežiūros vienų neišleidžia, tad vienas berniukas prisipažino, kad čiuožinėja šią žiemą pirmąjį kartą…

Įterpiu Linos įspūdžius po pramogų su mergaitėmis:

“Atšventėm Violetos gimtadienį. Mergaitės sakė, kad spektaklis patiko. Tikiuosi. Mačiau, kaip jos godžiai stebėjo vaikus su tėvais salėje. Po spektaklio užėjome i McDonaldą papietauti, pasveikinau Violetą ir truputį pasivaikščiojom Pilies ir-Didžiąja gatve. Tačiau orui subjurus turėjom važiuoti namo, nors Violeta su Jolanta dar labai norėjo pasivaikščioti, ypač Jolanta”.

Taip pat vieną eilinį šeštadienį be jokios progos su būreliu mergaičių buvome išvykę į kino teatrą, vietoje kavinės pavaišinau pietumis savo namuose, tad nuo šiol savo svečius tenka rikiuoti į eilutę

Kovo mėn laaabai daug gimtadienių, tad ir talkininkų kovo 12 d. reikia nemažai – viena grupė vyks su paauglėmis apsipirkti, antroji su mažiukais keliaus į lėlės teatrą, taip pat reikia liekančių globos namuose, pabūti dviejose grupėse su vaikais, tad laukiu norinčių prisijungti, mano el.pašto adresas – erika@b4net.lt

Erika

P.S. jei esate ne iš Vilniaus ar ne iš mamų klubo, esu tikra kad kažkur netoli jūsų yra panašūs globos namai, būkite tikri, kad jūs esate reikalingi ten esantiems vaikams, tad drąsiau…

Sidebar