Rytas prasidėjo mano pirmgimės atneštu žaliu voku su prikabinta žalia gėlyte (ši spalva – mano mėgstamiausia), kuriame buvo neįtikėtina staigmena Motinos dienos proga.

Po to kavos su pienu spalva, be kurios neapsieina nei vienas mano savaitgalio rytas.

Sekmadieninių pamaldų pradžioje vaikų padovanota mėlyna dainelė mamoms, suteikė dienai mėlynumo.

Bažnyčios svečių šokio spektaklis “Išminties žaidimai” – netikėta dovana mamoms ir moterims, įliejo kontrastingą juodai baltą derinį į mano dieną, o kaip gi be jo…. (tikriausia neatsitiktinai ir šokėjos vilkėjo
juodai baltus rūbus). Keista, kaip galėjau būti tokioje juodoje tamsoje šokio metu, paskendusi savo mintyse ir planuose. Jo pabaigoje greta savęs girdėjau šniurkščiojančias moteris, o aš savo draugei pakomentavau, jog gražu buvo žiūrėti, bet taip ir nesupratau kaip čia viskas vyko… Tačiau baltas nušvytimas mane aplankė, kai vyras grįžtant po pamaldų, prasklaidė tą juodumą. Juk šokis taip tiksliai atspindėjo visas mus, besisukančias kasdienybėje, paskendusias buityje, retkarčiais nervingai purtančias savo skalbinius, tačiau tuo pačiu “žaidžiančias” su išmintimi, apdovanojančias savo namiškius ir artimuosius.

Dieve, kaip gera nusimesti tobulybės ir neklystamumo naštą, pažvelgti į viską kaip į žaidimą. Suprasti, kad ne aš laikau pasaulį, galiu būti žmogiška ir daryti paprasčiausia tai, ką galiu…

Ir štai, važiuojant į svečius pas artimus draugus, paminėti Motinos dienos, paauglys, kurį mes paglobojam, tik patvirtino šį mano išgyvenimą, pagaliau atskleidęs sau naują tikslą ir svajonę. O mes bemaž pusmetį įvairiais būdais bandėm paveikt, patarinėt , įtikinėt, įkalbinėt. Ir pagaliau viltis, tarytum saulės spindulys, gelsvai nušvietė jam, o kartu ir mums naują tolį. Pakelėse geltonai žydinčios pienės ir skaisčiai šviečianti saulė tik sutirštino tą nuostabų, pilną vilties geltonumą.

Tikrai nustembu, kai žmonės taip žavisi mumis – tarnaujančiais globos namų augintiniams, jaučiuosi prieštaringai, juk tai taip nedaug: žodis, laikas, jausmas, žvilgsnis. Juk nelabai ir galim pasigirti akivaizdžiais vaisiais ir nežinia ar galėsim. Tačiau po šio sekmadienio supratau, kad mes “žaidžiame” drauge su išmintimi, tiesiog gyvenam ir džiaugiamės tais mažais naujai atrastais geltonais horizontais.

Žydras ežero vanduo, vaikų krykštavimas ir linksmas jų strakaliojimas šiltam pavasario lietuje vėl pripildė širdį ramaus ir jaukaus mėlynumo.

Vėliau jau vakarėjanti geltona saulė su nuostabiais savo atspalviais…

Dieve, kiek daug spalvų tavyje ir kiek kontrastų mumyse.

Vakarinis pasiruošimas ateinančiai darbo savaitei ir štai… raudoni taškeliai ant mano mažosios pilvuko! Et vėjaraupiai, taigi ateinančios savaitės planai nenorom koreguojami. Bet ši spalva anaiptol neužgožia mano šiandieninių patyrimų, o raudonus taškelius užteplioju žaliai, juk žalia spalva mano mėgstamiausia!

Linkiu jums daug spalvotų dienų!

Erika