Gerai prisimenu pirmuosius savo apsilankymus Kūdikių namuose – tikriausiai todėl, kad ten išgyvenau tikrą emocijų koncentratą, tuo metu pasikeitė ir prioritetai mano vertybių skalėje.
Nuo tada tas kitas – nepastebimas pasaulis, ar pasaulis, kurio mes nenorime pastebėti, nors tarp jo ir mūsų yra labai trapi užsklanda, leidosi pažįstamas. Čia savi dėsniai, supratimas, siekiai, sava spalva ir kvapas. Tai labai primena šešėlių teatrą, nes čia pagrindiniai veikėjai, tarytum šešėliai – tamsūs, beveidžiai, nusivylę. Tikriausiai todėl neprisimenu nė vienos sutiktos paliktų vaikų mamos ar tėvo, kurie ateidavo lankyti vaikų, tačiau kai kurių ten esančių vaikų portretai iki šiol neišdyla iš mano sąmonės. Turbūt todėl, kad jie jau nebepriklausė „šešėlių pasauliui“…
Tarp jų – vienas, jau šiek tiek ūgtelėjęs berniukas, turintis stiprią fizinę negalią. Jį kartais matydavau kieme tarp kitų vaikų, norėdavau jį pakalbinti, kuo nors nudžiuginti. Kartą netoli manęs žengęs neatsargų žingsnį jis suklupo, puoliau padėti atsikelti ir bandžiau guosti. Tačiau su nepasitikėjimu žvilgtelėjęs jis greitai atsitraukė ir nubėgo pas savo auklėtoją. Vis prisimindavau šį vaizdą, nors jau nesilankydavau kūdikių namuose, ir nesiliaudavau galvojusi – kas bus su tuo vaiku, kokia jo ateitis, į ką jam reikės atsiremti? Suvokiau padėties beviltiškumą, nes mūsų šalyje visgi sunkiai įmanoma rasti šeimą tokiam vaikui, o ir visuomenė, kad ir kaip apmaudu, nėra labai draugiška negalią turintiems žmonėms.
Praėjo nemažas laiko tarpas, ir aš vėl toje pačioje vietoje. Vaikai jau kiti, pasikeitusi ir aplinka, tik „šešėliai“ tokie patys… Daug spalvingų nuotraukų ant koridoriaus sienų, o jose – laimingi, naujas šeimas radę vaikai. Keliose jų – mielas berniukas, besijuokiantis, apsuptas laimingų brolių: vienur su broliais kieme, kitoje nuotraukoje – mašinoje, susikibę rankomis ir besijuokiantys plačiomis šypsenomis. Pala, pala… pirmiausia iš rankyčių atpažinau tą patį vaiką, prieš daug metų užvaldžiusį mano mintis! Taaaip, tas pats veidukas, tie patys gražūs plaukai, sušiaušti į madingą šukuoseną ir dar toks laimingas, linksmas, nuostabus… Prie nuotraukos citata iš Biblijos anglų kalba: „Noriu suteikti viltį tavo ateičiai“ (Jer 29, 11). Akyse nevalingai tvenkėsi ašaros… iš jaudulio ir iš džiaugsmo. Vis dėlto surado…
Dabar dažnai pamąstau apie šeimą, atvėrusią duris neįgaliam našlaičiui iš Lietuvos. Jaučiu jiems be galo didelį dėkingumą ir visa širdimi linkiu stiprybės.
Tiesą sakant, pamąstau ne vien apie tą šeimą, bet ir apie visuomenę, kurioje neįgalus žmogus gali jaustis visavertis ir laimingas, gatvėje nebūti badomas pirštais ar varstomas smalsių žvilgsnių, gali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje ar net rasti darbą pagal savo išgales. Nedidelė viltis manyje vis dėlto rusena, kad ir mūsų visuomenė subręs, ir globos namuose augantiems neįgaliems vaikams įtėvių paieškos užjūryje nebus vienintelė galimybė.

Su viltimi, Erika

nuotrauka Daivos Baumilienės