Taigi būtini dokumentai surinkti, visi reikalai sutvarkyti, ir jūs ruošiatės parsivesti savo išsirinktą vaiką iš vaikų namų. Kaip elgtis? Kokių klaidų reikėtų vengti?
Nemanykite, kad esate geradariai kilniaširdžiai

Įtėviai turi prisiminti, kad įvaikinimas – tai pirmiausia didžiulė atsakomybė, viso gyvenimo triūsas ir ne visada geras darbas tam, kurį jie įsivaikino. Tai, kas atrodo kilnus darbas mums, ne visada būna geras kitiems, kurie už jį, mūsų manymu, turi būti dėkingi.

Nusprendę paimti mažylį iš vaikų namų, suaugusieji būna įsitikinę, kad padarys jį laimingu, išgelbės nuo našlaičio dalios. Ar taip būna iš tiesų? Galbūt vėliau paaiškės, kad jie nepateisino vaiko vilčių, suteikė jam visai ne tą šeimos modelį, apie kurį jis svajojo. Arba jis visai nenorėjo būti įvaikintas, nes gyveno viltimi susirasti savo tikrąją motiną.

Nevarginkite vaiko perdėta meile

Paprastai taip elgiasi vieniši žmonės, įsivaikinę mažylį – dažniausiai moterys, nes vienišiems vyrams socialinės tarnybos stengiasi neduoti vaikų.

Suprasdama, kad vaikas – ypač kūdikis, kuriam nuo pat pradžių reikalingi abu tėvai – vis tiek jaus antrosios pusės stoką, moteris stengiasi kompensuoti šį trūkumą kone skandindama mažylį savo meilėje. Visas jos laikas, visi jausmai nukreipti į vieną objektą – įvaikintą žmogutį (beje, neretai taip elgiasi vienišos motinos ir su savo vieninteliu biologiniu vaiku).

Kad išvengtumėte šios klaidos, reikia kontroliuoti save ir įsisąmoninti, jog meilė turi būti paskirstyta keliems objektams: vyrui, darbui, hobiui, taip pat, ir savęs nereikėtų pamiršti. Tada vaikui bus lengviau, tėvų meilė neprislėgs jo kaip nepakeliamai sunkus krūvis, kurio dėl savo amžiaus ir nesusiformavusios psichikos jis gali net nepakelti.

Nesijauskite kalti

Įtėviai pernelyg stengiasi apgaubti vaiką savo meile dar ir todėl, kad bando kompensuoti jam vaikų namuose praleistus metus – jie jaučiasi savotiškai kalti už tai, kad mažylio gyvenimas prasidėjo tragiškai. Žinoma, įtėviai nekalti, jie tik gelbsti vaiką, tačiau nesąmoningai prisiima atsakomybę už biologinės motinos poelgį, kuri kadaise pametė savo kūdikį.

Įtėviai sumažina reikalavimus vaikui. Jie bijo jį subarti ar ko nors paprašyti , ko nedvejodami pareikalautų iš savo vaiko tikrieji tėvai. Apie rimtesnes bausmes neverta net užsiminti. Įtėviai nenori, kaip jiems atrodo, dar labiau traumuoti ir taip likimo nuskriausto vaiko. Deja, pastarajam tai visai nenaudinga. Įvaikis pripranta prie to, kad jam viskas leidžiama. Kada nors jis pradės manipuliuoti pernelyg gerais įtėviais.

Nesitikėkite dėkingumo

Įsivaikindami mažylį suaugusieji turėtų sąmoningai patys sau uždrausti laukti iš jo dėkingumo. Pirmiausia reikia paklausti savęs, ar tai darome ne dėl savęs, nes yra dalis žmonių, kurie parsivesdami namo svetimą vaiką bando užgydyti savo dvasines traumas. Tad už ką kiti jiems turi jaustis dėkingi?

Įsivaikinant būtina suvokti tikrąsias tokio žingsnio priežastis ir nereikalauti dėkingumo už kilnų darbą.

2012-06-05 10:00 Parengė Gražina Vasiliauskienė
Alfa.lt