Šiuo metu Lietuvoje apie 4000 vaikų gyvena globos namuose, iš jų kasmet apie 100 įvaikinama.

Apie įvaikinimo spindulėlius ir problemas kalbiname Vilniuje esančios viešosios įstaigos Paramos vaikams centras socialinę darbuotoją Laimą Nausėdaitę.

Ką veikia jūsų centras?

Didžiąją mūsų veiklos dalį užima pagalba prievartą patyrusiems vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sunkumų, išgyvenantiems psichologines krizes. Dirbame su vaikais, augančiais vaikų namuose, konsultuojame ten dirbančius specialistus. Vykdome vaikų apklausas, programą „Didysis draugas, didžioji draugė.“ Mūsų patalpose vaikai susitinka, susidraugauja, čia vedame savanorių mokymus. Vedame ir mokymus tėvams apie vaikų auklėjimą, jie netikėtai sulaukė didelio susidomėjimo. Taip pat padedame šeimoms, ketinančioms įsivaikinti ar globoti.

Papasakokite, kaip jūsų centras prisideda prie įvaikinimo proceso.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba atsiunčia mums šeimas, norinčias ir galinčias įvaikinti vaiką. Mes tiriame psichologinę šeimos padėtį, santykius, jos socialinius įgūdžius, taip pat atliekame psichologinį įtėvių parengimą. Dideles traumas patyrę, bet jų neišsprendę žmonės kartais nesąmoningai nori ne tiek padėti vaikui, kiek pasitelkdami jį išspręsti savo problemas. Turime išsiaiškinti tikruosius įvaikinimo motyvus. Globos namuose augantys vaikai patys yra psichologiškai traumuoti. Svarbu suteikti tokiam vaikui gydančius namus, o ne patiems per jį gydytis sielos žaizdas.

Kaip ir kiek laiko vyksta būsimųjų įtėvių parengimas? 

Surenkame 8–16 žmonių grupę, jos laukia devyni savaitiniai susitikimai. Kartais, kai temoms aptarti nereikia ilgesnių apmąstymų, susitinkame ir du kartus per savaitę. Jeigu šeima pilna, laukiame abiejų įtėvių. Tačiau mūsų paskutinėje grupėje buvo net trys moterys, norinčios įvaikinti vienos pačios. Kol vyksta parengiamieji susitikimai, keletą kartų lankomės būsimųjų įtėvių namuose. Ne viskas aptariama grupėje, reikalingas ir individualus bendravimas. Kursui pasibaigus kiekvienai šeimai paruošiame dokumentą, išvadą dėl pasirengimo įvaikinti/ globoti, ją pateikiame Vaiko teisų apsaugos tarnybai, ši perduoda Įvaikinimo tarnybai, ir šeima jau gali laukti, kol jiems bus pasiūlytas vaikutis.

Kiek trunka įsivaikinimo procesas?

Šis klausimas jaudina daugumą. Tai priklauso nuo to, kokio vaiko pageidaujama, ir nuo šeimos lūkesčių. Kuo vyresnis vaikas, tuo greičiau jį galima įsivaikinti, nes didelė tikimybė, kad jo dokumentai įvaikinimui paruošti. Pavyzdžiui, ketverių metų vaikutį galima įsivaikinti per metus. Jaunesnio gali tekti palaukti ir dvejus.

Koks vaiko amžius įvaikinimui tinkamiausias?

Žinoma, vaikui geriausia, kad jis nuo mažens galėtų augti stabilioje, palankioje šeimos aplinkoje. Tačiau jaunesnių vaikų dokumentai kartais būna teisiškai neparuošti įvaikinimui, nes laukiama, kol jų tikrieji tėvai persigalvos, „sugrįš į doros kelią“ ir panašiai. Be to įvaikinus vyresnį kaip trejų metų vaiką įtėviams nesuteikiamos jokios atostogos ir jie neturi galimybių išbūti su juo namie, kol jis adaptuojasi ir su juo užsimezga ryšys. Tačiau įsivaikinus vaiką iki trejų metų įtėviams, lygiai taip pat kaip tėvams, suteikiamos Vaiko auginimo atostogos. Dėl šios priežasties dauguma šeimų Lietuvoje pageidauja vaikučių iki dviejų metų amžiaus, ir tai suprantama. Tik labai gaila vyresnių, kurie metų metais laukia, kol juos kas nors pasiims, ir dažnai nesulaukia. Labai noriu paskatinti šeimas pagalvoti ir apie juos. Juk ketverių penkerių metų vaikai taip pat dar yra mažyliai. Atsižvelkime ir į tai, kad jų raida dažnai atsilieka nuo bendraamžių, jie yra „mažesni“, jiems reikia artumo.

Ar šeimos turi galimybę pačios išsirinkti vaiką?

Šią praktiką stengiamės išgyvendinti. Būsimi įtėviai paprastai išsako savo pageidavimus: vaiko amžių, lytį. Būna, kad pageidaujama specifinių bruožų: „mėlynų akių“, lietuvių tautybės arba „kad būtų į mane panašus“. Atsižvelgdama į įtėvių pageidavimus, vaiką pasiūlo Įvaikinimo tarnyba. Įdomu, kad Lietuvoje labiau norima mergaičių.

Ar atsivežę vaikutį į namus ir susidūrę su pirmaisiais sunkumais įtėviai neišsigąsta, kad nepakels, kad per sunku?

Suprantama, būna visokių minčių, tai natūralu. Reiktų iš anksto tam nusiteikti ir jokiu būdu nenuleisti rankų. Mudu su vyru patys jau antri metai globojame berniuką, man gerai pažįstamas tas bejėgystės jausmas pačioje pradžioje. Bet juk nebūni mūšio lauke vienas karys – padedi vienas kitam, palaiko tėvai, artimieji.

Ar pasitaiko atvejų, kai įtėviai vaiko atsisako?

Pasitaiko. Ačiū Dievui, jie reti, nes vaikui tai didžiulė tragedija. Vaikas niekada nebūna tokio sunkaus būdo, kad tektų jo atsisakyti. Jo elgesys gali būti sunkiai toleruojamas, bet pamėginkime suprasti, ką jis yra iškentęs. Viena šeima grąžino mergaitę, nes ji pradėjo vagiliauti. Įtėviai laikėsi nuomonės, kad vagiliavimas buvo paties vaiko problema ir užuot ją sprendę jie tiesiog mergaitės atsisakė.

Ar pati matote, susitinkate tuos vaikus? 

Taip. Mūsų centras vykdo daugybę įvairių projektų. Tai ir apmokymai globos namų darbuotojams ir patiems vaikams. Lankausi tose įstaigose ir kaip privatus asmuo. Minėjau, kad patys globojame berniuką. Pas mus jis atvažiavo dvejų su puse. Dabar jau antri metai gyvename kartu. Dauguma tokių vaikų turi kalbos sutrikimų, tam tikrų sveikatos problemų, jų išvaizda menkesnė, jie silpniau fiziškai išsivystę. Mūsų berniukas irgi buvo panašus, bet turiu pasakyti, kad per tuos pusantrų metų labai pasikeitė į gerąją pusę. Dabar jis išsiskiria iš kitų bendraamžių savo fiziniu išsivystymu, vikrumu, drąsa. Darželyje per Rudenėlio šventę drąsiai deklamavo eilėraštį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad palanki aplinka tikrai daro didžiulę gerą įtaką.

Ką pasakytumėte apie Rūtos ir Mindaugo siekį supažindint įvaikintą mergytę su jos biologine motina?

Kuo anksčiau mergytė susipažins su savo mama, tuo jai geriau. Vaikai daug ką suvokia paprasčiau už suaugusius. Aišku, kad mergytė ir toliau pripažins tuos tėvus, kurie ja rūpinasi, prie kurių rytą pabunda ir vakare atsigula, o ne kartkartėm pasirodančią mamą. Vaikams tokia padėtis gali atrodyti natūrali: yra dvi mamos, viena tave pagimdė, o kita augina.

Įtėviams turbūt labai neramu pirmą kartą suvesti vaiką, kurį galbūt jau ne pirmi metai augina kaip savą, su jo tikraisiais tėvais, kurių gyvenimo būdas – juk ne paslaptis – vaiką gali labai nuvilti.

Taip, kontaktas su biologine šeima gali labai daug duoti, bet gali ir sukelti šoką, ir blogai paveikti vaiko savivertę. Kita vertus, vaikai dažnai fantazuoja apie savo tėvus. Jiems sunku patikėti, kad jų tikrai atsisakė: „Tai nesąmonė, mama norėjo mane auginti, bet blogi socialiniai darbuotojai mane atėmė.“ Tad kontaktas su tėvais gali sugrąžinti vaiką į tikrovę ir padėti su ja susitaikyti. Ir judėti į priekį. Čia jau įtėviams yra kur pasireikšti: „Nepaisydami nieko, mes vis tiek tave mylime, nes tu esi ir esi toks, koks esi.“

Atėjus laikui man pasiūlo vaikutį. Žiūriu į jį ir juntu, kad „širdis nelimpa“. Ar galiu prašyti kito vaiko?

Galite. Kartais žmonės „pažiūri“ ne vieną vaiką, negalėdami apsispręsti, „pajuto ar nepajuto“, kad čia „tasai“. Bet man atrodo, jeigu ateini duoti, o ne gauti, viskas būna labai paprasta. Tuomet nekeliami jokie specifiniai kriterijai ir vaikas paimamas iš karto, toks, koks yra. Geriau, kai tėvai ateina į pirmąjį susitikimą be jokių lūkesčių išgyventi ypatingus jausmus, nes galima labai nusivilti. Noriu dar apie tą „chemiją“ pasakyti: tikrai daugybė šeimų prisipažįsta, kad pirmą kartą pamačiusios vaikutį nepajuto jam nieko ypatinga, bet dabar joms viskas klojasi kuo puikiausiai. Juk net savo kūdikį pagimdžiusi moteris gali iš pradžių nepatirti jokio jausmų antplūdžio.

Ar egzistuoja įtėvių amžiaus cenzas?

Vaiką leidžiame įvaikinti iki penkiasdešimties metų amžiaus žmonėms. Tačiau jeigu vienas sutuoktinis jaunesnis, kartais taikoma išimtis.

O jeigu neturiu galimybių įsivaikinti, bet galiu ir noriu susidraugauti su vaiku iš globos namų, savaitgaliais ir per šventes parsivežti jį namo?

Tai vadinama savanoriška globa arba vaiko svečiavimasis. Tokioms viešnagėms rekomenduojama išleisti ne jaunesnius nei mokyklinio amžiaus vaikus, jau galinčius suvokti, jog savaitgaliais atvažiuoja ne mama ir tėtis, o draugai, bičiuliai, norintys pasidalinti savo namų šiluma, turiningai praleisti laisvalaikį. Tokiu atveju galima kreiptis į bet kuriuos globos namus ir išsakyti savo pasiryžimą. Globos namai viską derins su Vaiko apsaugos tarnyba. Ši atsiųs inspektorių patikrinti jūsų sąlygų. Neišsigąskite, jos neturi būti ypatingos, tiesiog – pakankamos, tvarkingos. Bet labai svarbu suvokti, koks tai atsakingas žingsnis. Juk pasižadėjus mažyliui jį lankyti, teks žodžio laikytis. Vaikai labai laukia. Jeigu juos apviliame, jie gali imti galvoti, jog yra blogi, neverti meilės ir draugystės. Todėl reiktų atsakingai pasverti savo jėgas ir užsidegimą.

Ar kitiems vaikams nebus skaudu matyti, kad jį išsivedu?

Apskritai vaikų globos namuose daug vaikų turi, kas juos lanko. Jums greičiau pasiūlys vaiką, kurio galbūt niekas nelanko. Be to, jūsų globotinis gaus galimybę pamatyti teisingą gyvenimo modelį: kas yra šeima, kaip joje pasiskirstoma darbais, kaip sėdama pietauti, einama pasivaikščioti ir panašiai. Labai svarbu ir tai, kad jis patirs asmeninį santykį: aš tave matau. Tu nesi tik dar vienas statistikos vienetas. Globos namuose augantiems labiausiai trūksta to asmeninio santykio.

Kaip jums pačiai sekasi auginti priglaustą mažylį, kas jus palaiko? Kur jis dabar, kai mudvi šnekamės?

Darželyje. Pasiėmėme jį dvejų su puse metų, bet abu su vyru turėjome dirbti, negalėjome vienas kuris sau leisti net ir pusmečio atostogų. Išleidome berniuką į darželį, su nauju kolektyvu jis susigyveno gana lengvai. Supratau, jog jam tai įprasta aplinka. Kai po poros mėnesių staiga pradėjo priešintis: „Aš nebenoriu ten eiti, noriu likti su tavimi“, man net palengvėjo: prasidėjo sveikimo procesai, jis pradeda skirti, kur savas žmogus, namiškis, o kur – auklėtoja. Dabar jo raida puiki, jis prisirišęs prie mūsų, nors ir nebuvo ilgesnio ištisinio kartu praleisto laiko. O sunkių momentų irgi buvo, reakcijų – visa paletė, juk iš pradžių tas vaikas tikrai yra svetimas žmogus. Nepaisant to jis buvo ir yra mums spinduliukas. Palaiko tikėjimas: jeigu ne mūsų atsiradimas jo gyvenime, nežinia, kas jam būtų atsitikę. Jeigu nori padaryti pasaulį geresnį, o ne vien tik šnekėti, pykti ant sistemos, valdžios, tai įvaikink arba globok apleistą vaiką. Tai puikiausias žingsnis, kuri gali padaryti visuomenės labui ir Dievui. Kaip kažkas pasakė: išgelbėdamas vieną gyvybę, išgelbsti visą pasaulį.

Užrašė Laurasintija
Straipsnis iš žurnalo www.tapati.lt