Ar per tuos metus, kai rengiate „Išsipildymo akciją“, pastebėjote, kad pasikeitė žmonių požiūris į įvaikinimą?

Man vis vaidenasi, kad pasikeitė, bet statistika negailestingai konstatuoja, kad nelabai. Aišku, įvaikinimo skaičiukai svyruoja: vienais metais daugiau vaikų suranda savo šeimas, kitais mažiau. Bet viena aišku, kad neįvyko tai, ko bijojau pati, o ir kiti vis gąsdinosi. Nekilo įvaikinimo mados banga. Tokia mada net nekvepia. Bet kaip iš pat pradžių svajojau, tebesvajoju ir dabar, kad su akcija užaugs karta, kuriai, tikiuosi, kitaip atrodys pats įvaikinimo faktas – ne žygdarbis, ne pasiaukojimas, o paprastas suvokimas, kad prie pasaulio gražėjimo galime prisidėti kiekvienas.

Per tuos metus pastebėjau ką kita, ir tai mane džiugina. Mes visi kur kas paprasčiau šnekame apie egzistuojančią niekam nereikalingų vaikų problemą, o toks susivokimas jau didelis įvykis, žingsnis į priekį. Nes neįvardyti dalykai lyg ir neegzistuoja, o dabar lyg ir dauguma žmonių pradėjo susigaudyti, kokio masto bėda mus yra ištikusi ir kad ji susijusi ne su kuo nors, o su visais.

Kiek vaikų gyvena vaikų namuose? Ar šis skaičius kiekvienais metais didėja, mažėja?

Nuolat gyvena beveik 5 tūkst., o globojamų yra daugiau nei 11 tūkst. Deja, skaičiai tik didėja. Bet mąstau štai kaip: jei įkritai į duobę, o mes tai ir padarėme, norėdamas iš jos išlipti turėsi vienokiu ar kitokiu būdu atsispirti į dugną. Tik mes, matyt, dugno dar nepasiekėme. Vis dėlto mes kalbame apie tai, o žinojimas gali būti kelio pradžia. Ši statistika tarsi atsakymas į klausimą, ar akcija vis dar aktuali.

Kaip manote, ar išauš tokia diena, kai Lietuvoje nebebus vaikų namų?

Nežinau, bet net ir žinodama, kad nelabai kas nors keisis, vis tie norėčiau kažką daryti, nes tokia mano pozicija. Puikiai suvokiu, kad ateis ir mano mirties valanda, bet tai nereiškia, kad džiaugtis gyvenimu ar daryti ką nors gera yra kvaila. Manau, kad kvaila būtų to nedaryti.

Jei žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali įsivaikinti vaikelio, kaip kitaip jis galėtų praskaidrinti vaikų namų gyventojų kasdienybę?

Niekas neturėtų būti privaloma – visada stengiausi, kad kalbėjimas apie vaikų problemas, tai yra mūsų problemas, nebūtų priekaišto forma. Tik galvojau, o ir dabar taip pat mąstau, kad gebėjimas pasirūpinti ne tik savo, atleiskite, uodega yra humaniškumo požymis. Tokio rūpinimosi pavidalai gali būti patys įvairiausi. Tik nereikėtų pamiršti, kad vaikų globos namai taip pat yra namai, o ne zoologijos sodas, kuriame galima apsilankyti kada tik panorėjus, nes net ten, kur gyvena gyvūnai yra tam tikros taisyklės. O mes kalbame apie vaikus! Tai reikia daryti subtiliai. Jei pasitikite vaikų globos namų vadovais, galite skambinti ir teirautis, kokios pagalbos reikia. Kita vertus, nepatogu priminti, bet aukojimo per „Išsipildymo akciją“ forma nėra pati prasčiausia, o ir kitos organizacijos siūlo tinkamų būdų pasirūpinti vaikų gerove. Pastebėjau, kad kilus norui paremti vaikus, būdai, kaip tą padaryti, surandami. Svarbu atrasti tą norą savyje.

….

2007-12-12 00:01 Milda Tarcijonaitė
Alfa.lt