Nepaisant to, ar tai Dievo planas ar likimas, kad šiame pasaulyje vaikas auga įtėvių šeimoje, tikslas nėra ištaisyti visas įvaikio kelyje įvykusias klaidas, bet atlikti viską, kas galima, kad padėtume jiems atrasti ryšį su jų vidine tikrove, o ne atitolinti nuo jos. Ir vis dėlto, kas geriausia pačiam vaikui – sakyti, ar nesakyti, kad jis yra įvaikintas?

Iki šiol mūsų visuomenėje nėra vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą. Tai patvirtina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos tinklapio pirmajame puslapyje vykdoma apklausa. Jos rezultatai rodo, kad nemaža dalis žmonių vis dar laikosi nuostatos, kad vaikui nereikia žinoti tiesos apie įvaikinimą, nes tik taip jis bus apsaugotas nuo neigiamos praeities.

Bendraudami su būsimais įtėviais pastebime, kad vis daugiau jų mano, jog turi pasakyti įvaikiui apie jo kilmę, tačiau įsivaikinę daugelis pripažįsta, kad jiems visgi sunku kalbėtis apie tai su vaiku. Daugelis jų vengia, visaip atidėlioja tiesos apie vaiko kilmę atskleidimą, dauguma teisinasi gerais motyvais: „vaikas mūsų neklausia“, „jis to dar nesupras“ ar „norime apsaugoti nuo skaudžios praeities“. Už šių pasiteisinimų slypi baimė, kad tai vaiką sužeis, įskaudins, jis jausis nevisavertis, o dažnai ir pačių įtėvių noras apsisaugoti nuo skausmo, juk tikrai nėra lengva matyti nelaimingą vaiką, kartu su juo išgyventi jo netektį arba nesijausti „tikra“ mama ar tėvu vaikui, kurį taip pamilai. Įvaikinimo faktas slepiamas tiek nuo aplinkinių, tiek nuo paties vaiko, pamirštant jo teisę žinoti tiesą apie save, to žinojimo svarbą identiteto, savivertės formavimuisi.

Medikų Rūtos ir Mindaugo Dūdonių šeima nusprendė eiti netradiciniu keliu. Sutuoktiniai, augindami savo aštuonerių metų dukrą Emilę ir norėdami gausesnės šeimos daugiau nei prieš dvejus metus apsisprendė įsivaikinti. Sutuoktiniai norėjo įsivaikinti kuo mažesnį vaikutį. Viena iš priežasčių buvo ta, kad Rūta norėjo turėti galimybę žindyti įvaikį krūtimi. Lietuvoje apie tokį žindymą (relaktaciją) pradėta kalbėti visai neseniai. Rūtai žindymas – tai ne tik maitinimas, bet pirmiausia įmotės ir vaiko ryšio formavimas, per kurį moteris gauna neįkainojamą galimybę geriau suvokti vaiko poreikius.

Po 7 mėnesių laukimo šeimai buvo pasiūlyta vos prieš kelias dienas gimusi Austėja, kurios motina mergaitei gimus nusprendė duoti sutikimą, kad ją įvaikintų kita šeima. Lietuvos įstatymai numato galimybę biologinėms motinoms apsigalvoti (iki kol kūdikiui sueina 3 mėnesiai) ir savo sutikimą dėl įvaikinimo atsiimti, todėl sutuoktiniai pradžioje mergytę tik globojo.

Austėja Dūdonių šeimoje augo apsupta sutuoktinių bei jų dukters meilės, švelnumo, rūpesčio. Rūta, nuo pat pradžių planavusi stiprinti savo ir dukrytės ryšį, maitino ją krūtimi, kuo dažniau imdavo ant rankų, glausdavo prie savęs. Rūta su dukra Emile kūrė Austėjai pasaką apie įvaikinimą, kurią pavadino „Kaip boružėlė Simona laimės ieškojo“. Taip pat pradėjo rašyti mergaitės gyvenimo istorijos knygą „Mano knyga apie mane“. Šioje knygoje surašyti svarbūs Austėjos gyvenimo faktai, susegtos dokumentų kopijos, daug nuotraukų – visa, kas, šeimos manymu, gali padėti mergaitei suvokti savo praeitį ir su šiomis žiniomis žengti į ateitį. Austėjai atšventus vienerių metų gimtadienį šeima nusprendė užmegzti ryšį su mergaitės biologine mama: parašė jai šiltą ir nuoširdų laišką ir išsiuntė jį kartu su mergaitės nuotraukomis. Šiuo metu kantriai laukia atsakymo.

Apie šį šeimos sprendimą kalbiname Rūtą.

Kas Jus paskatino ieškoti bendravimo tarp Austėjos ir Jos biologinės mamos?

Mums atrodo, kad tai svarbu. Pamąstę abu su Mindaugu suvokėme, kad jei būtume vaiko vietoje, norėtume, kad įtėviai būtų pabandę susisiekti su biologiniais tėvais. Įvaikintas vaikas, mano nuomone, gali jaustis visiškai laimingas ir visavertis tik tada, kai susitaiko su palikimo ir įvaikinimo faktu. Tai yra, kai jis nebejaučia nuoskaudos, jokių neigiamų emocijų galvodamas apie tai. Kad taip įvyktų, įvaikiui būtina susitikti su biologiniais tėvais, juos pažinti ir iš pirmų lūpų sužinoti[priedas:, kodėl jie įvaikinti], dėl kokių aplinkybių taip susiklostė jų gyvenimas, kaip jie jas suprato, ir suvokti, kad tomis aplinkybėmis biologiniai tėvai elgėsi taip, kaip jiems atrodė geriausia. Juk mes apie juos žinome tik tiek, kiek informavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Įvaikis turi turėti galimybę paklausti visko, kas jam rūpi, o biologiniai tėvai – galimybę viską paaiškinti patys ir galbūt atsiprašyti.

Įtėviams nesuteikus progos susitikti su biologine šeima vaikai gyvena įvairiomis fantazijomis, ima įsivaizduoti, kad jų laukia, ilgisi, ieško. Pažindamas biologinę šeimą vaikas auga žinodamas tiesą. Visgi labiausiai nuo mūsų – įtėvių priklauso, ar įvaikiai turės galimybę bendrauti su biologiniais tėvais, ar ne. Juk šie nieko apie mus nežino ir jeigu mes nedėsime jokių pastangų, tai kol vaikas nebus pakankamai suaugęs ir savarankiškas, nieko ir nevyks.

Ko siekiate žengdami šį žingsnį?

Mes norėtume, kad atsirastų galimybė susiformuoti mergaitės ryšiui su biologine šeima. Suprantame įtėvius, sakančius, kad jeigu vaikas prašys susitikti su biologiniais tėvais, kai bus suaugęs, tai jie padės juos susirasti. Bet kokia tikimybė, kad susitikus po 15–20 metų, kai visi įvykiai ir biologinių tėvų jausmai bus nugrimzdę į dešimtmečių užmarštį, tarp jų ir vaiko užsimegs kažkoks prasmingas. Kaip jausis vaikas, nerandantis bendros kalbos su savo gimdytojais, apie kuriuos taip ilgai svajojo, ar biologiniai tėvai, nežinantys, kaip ir ką kalbėtis su savo vaiku? Todėl manau, kad kuo anksčiau užmezgamas kontaktas tarp įtėvių, įvaikio ir biologinių tėvų (ypač mamos), tuo didesnė tikimybė, kad prigimtinis ryšys nugalės palikimo traumą, gėdą ir kitus neigiamus, su palikimu ir įvaikinimu susijusius jausmus, leis vaikui susitaikyti su biologiniais tėvais, atrasti su jais savitą, esamą situaciją atitinkantį ryšį, jį puoselėti ir taip pagyti bei jaustis visaverčiu ir svarbiu žmogumi.

Niekas negali vienareikšmiškai atsakyti, kokio amžiaus įvaikiui geriausia būtų susitikti su biologiniais tėvais, nes atviras įvaikinimas (aut. past.: kai įvaikintas vaikas bendrauja su savo biologine šeima) net ir išsivysčiusiose šalyse yra gana retas ir subtilus reiškinys.

Todėl pamanėme, kad nereikia laukti, kol vaikas suaugs, reikia ieškoti ryšio dabar.

Ar nesibaiminate, kad tarp vaiko ir motinos užsimegs pernelyg stiprus ryšys ir vaikas pasirinks ją?

Pirmiausia manome, kad tai geriausia vaikui. Šis sprendimas gimė palengva, patiems prisirišant prie Austėjos bei stengiantis geriau suvokti jos poreikius, ir jis mums nekelia jokių neigiamų emocijų. Mes norime parodyti savo įdukrai, kad mums ji priimtina tokia, kokia yra, su visa jos istorija ir iš to išplaukiančiais padariniais. Manome, kad šis žingsnis padės ir jai viską suvokti natūraliai. Manome, kad su manimi ir Mindaugu yra vienas (įtėvių – įvaikio), o su biologine šeima – kitas ryšys. Nemanau, kad jieturėtų silpninti vienas kitą. O jei tarp vaiko ir biologinės motinos užsimegs stiprus ryšys, tai mes stengsimės sudaryti sąlygas jį išlaikyti, nes toks ir yra tikslas.

O jei į Jūsų laišką bus sureaguota kitaip nei tikitės ir Jūsų pasiūlymas bus atmestas?

Kiekviena situacija yra individuali ir nepabandęs nesužinosi, kuo gali baigtis viena ar kita iniciatyva. Esame atviri visiems galimiems scenarijams. Įsivaizduojame, kad gali nutikti ir taip, kad gausime neigiamą atsakymą ar iš viso negausime jokio. Tai lyg ir reikštų antrąjį atsisakymą, nes motinai siūloma galimybė bendrauti su vaiku jo neauginant, bet ji irgi atmetama. Vis tiek būsime atviri su vaiku, tik, aišku, apie laiškus biologinei motinai tokiu atveju kalbėsime, kai jis jau bus brandesnė asmenybė ir sugebės viską suvokti. Vis tiek tai yra jos informacija, kad ir kokia ji būtų. Būtų gaila, jei taip nutiktų, tačiau džiaugsimės, kad pabandėme, o biologinių tėvų atsakas yra jų sprendimas ir mes gerbsime jį.

Ar sulaukėte palaikymo iš aplinkos? Kaip į šį Jūsų žingsnį reaguoja artimieji, draugai?

Iš tiesų palaikymo sulaukiame labai nedaug, net artimi draugai, bendraminčiai klausia, kam mums šito reikia. Taip pat nesulaukėme didelio pritarimo ir iš kitų pažįstamų įtėvių, tačiau tai nekeičia mūsų sprendimo, nes, kaip jau minėjau, mums atrodo, kad tai yra geriausia mūsų vaikui.

Psichologai teigia, kad įvaikiai nepaliaujamai svarsto, ar jų tikrasis „aš“ kyla iš prigimties (pavyzdžiui, bruožai, charakterio savybės), ar iš įtėvių ar globėjų aplinkos, kurioje jie auga, yra ugdomi, auklėjami. Nors tradiciškai į sąvokas „prigimtis“ ar „aplinka“ žiūrima kaip į perėjimą iš vienos į kitą, arba kad viena jų gali turėti daugiau įtakos nei kita. Tačiau pastaruoju metu psichologai vis dažniau teigia, kad įvaikio pasaulis yra nuolatinė prigimties ir aplinkos simbiotinė sąveika.

Norėdami apsaugoti vaiką nuo įvaikinimo fakto ir jo praeities (pavyzdžiui, biologinių tėvų) niekada nesame tikri, kada jis sužinos tiesą ir kaip tai paveiks mūsų santykius. Žengdami šį žingsnį apsisprendžiame gyventi nuolatinėje įtampoje, baimėje, kad tik vaikas nesužinotų tiesos, arba renkamės iliuziją, kad jis informaciją gaus tik iš mūsų šeimos, o ne iš aplinkos. Tačiau vaikui kalbant apie įvaikinimą, jo istoriją, jis gali sunkiai išgyventi šią žinią. Tai gali labai skaudinti įtėvius ir jie gali pradėti save kaltinti dėl šio sprendimo. Todėl žiūrint į tolimesnę perspektyvą geriau pratinti vaiką su tiesa po truputį, nuo mažens, kartu su jumis, nei palikti jam vėliau pačiam su tuo tvarkytis.

Įvaikiai – kaip ir visi kiti žmonės – turi nueiti savo kelią.

Pasakę vaikui tiesą, padedame jam susitaikyti su savimi, savo praeitimi ir dabartine aplinka. Padedame jam formuoti sveiką požiūrį į save: „esu įvaikintas ir tai yra gerai“. Juk vaiko suvokimas ir savęs priėmimas formuojasi būtent iš tėvų ir jų požiūrio į juos „tu mane priimi – aš save priimu“, ir tik paaugęs vaikas pradeda mąstyti ir ieškoti savo atsakymų. Kokią gi didesnę dovaną galėtume duoti žmogui, jei ne nutiesti kelią į susitaikymą su savimi ir savo praeitimi.

Kalbino ir rašė: Dalia Bloznelienė ir Lina Ulčinienė
Vaikų Gerovės Centro „Pastogė“ darbuotojos
www.pastoge.lt
tel. nr. 31 09 65

Straipsnis iš žurnalo www.tapati.lt