Žinau, jog yra tokių moterų, apie kurias niekada nerašys nei laikraščiai, nei žurnalai, nerodys televizijos – bet jos triūsia it pelytės vaikų globos namuose, atiduodamos našlaičiams visą širdį, aukodamos savo gyvenimus… Yra tokių, kurios išplėšia laiką iš savo šeimų, ir eina pas juos, paliktuosius… Yra tokių, kurios dirba ten auklėtojomis, o vakarais ar rytais, kai baigiasi jų pamainos, vienas kitas vaikas keliauja pas jas namo – į svečius. Teko matyti, kaip grupėje žiba vieno vienintelio vaiko akys visą dieną. Vakarop sužinai to žibėjimo priežastį – šiandien jis tas laimingasis, kuris keliaus su savo auklėtoja, jos pamainai pasibaigus, pas ją namo. Visam savaitgaliui!

Štai kaip gyvena daugelis ten dirbančių auklėtojų – ar būdamos savuosiuose, ar globos namuose – širdyse jos nuolat su jais… Tiesa, pasitaiko ne tik „jos“, bet ir „jie“ – vyrai, atiduodantys savo laiką tiems vaikams.
Norisi dėkoti Dievui, kad yra tokių žmonių.
Ne visi nori viešinti savo veiklą, ir tai suprantama. Tačiau geras pavyzdys gali užkrėsti kitus, ir kas žino, – gal daugiau moterų ras žvakių savo „spintelėse“, galinčių apšviesti bei sušildyti vienatvės prietemoje tūnančias našlaičių širdis…

Pažįstu vieną šeimą, kuri vos pradėjusį vaikščioti mažylį apsiėmė globoti po to, kai jis tiesiog apsikabino atvykusio dėdės kojas. Tuo metu, kai šeima atvyko į vaikų namus labdaros reikalais. Apsikabino ir nepaleido. Prisiglaudė vaikas. Intuityviai ieškodamas tėčio… Ir nors anūkai jau „ant kulnų lipo“, šeima dar kartelį tapo tėvais…
Pažįstu ir jauną moterį, medikę, kuri, dar būdama netekėjusi, paėmė mažytį kūdikėlį, visapusiškai sutrikusio vystymosi, gydytojų „nurašytą“ neįgaliam gyvenimui… Šiandien tai judrus, smalsus, ir svarbiausia – sveikas bei besišypsantis paauglys. Menu dar vieną šeimą, kuri užauginusi savo vaikus įsivaikino jau nemažą, ant paauglystės slenksčio stovintį berniuką. Ir viskas įvyko taip paprastai – moteris nuėjo pas direktorę pasitarti, kad norėtų įsivaikinti vaiką… Taip juodu susipažino, vaikis lankėsi naujuose namuose. Šeima svarstė ir ryžosi. Palaikė ir suaugę vaikai. Teko ir man vėliau vieną kitą pamoką pravesti toje klasėje, kur mokėsi šis paauglys, o dar po kelių metų žiūriu – jau ir mašiną vairuoja, tvarkingas toks, pasitempęs jaunuolis. Būta ir sunkumų, ir problemų su juo, bet štai – berniokas, kaip sakoma, jau ir į žmones išėjo…

Tačiau būna, kyla klausimų: o jei aš neplanuoju įsivaikinti, ar mano rodomas dėmesys tiems vaikams nesužeis jų dar labiau? Juk jie svajoja tik apie tėvus, įtėvius, o ne savaitgalių globėjus… Mano pačios patirtis byloja, jog įmanoma, kartais net labai reikalinga tiesiog pabūti šalia tų vaikų, skirti jiems (ir tik jiems) dėmesį, savo laiką. Kadaise, kai daugiau ėmiau bendrauti su vienu vaikiu, jo auklėtoja vėliau man pasakė: „Anksčiau jis vaikščiodavo susikūprinęs, liūdnas, prieidavo tik nuleista galva. Kai ėmė lankytis pas jus, pražydo vaikas – jokios kuprelės, o galva nuolat iškelta, ir šypsosi!“. Kai sužinai tokio vaiko istoriją, nesistebi, kodėl ta kuprelė buvo atsiradus – patėvis nužudė jo motiną… Penkiamečio akyse… Pamenu, jis man ir peiliuką sulankstomą padavė sakydamas: užaugsiu, atkeršysiu patėviui. Tikėjau, kad užaugęs susitvardys, galbūt ir atleis… Akivaizdžiai matėsi, jog geros širdies tas berniokas, ir jautrios… Kiek vėliau jį įsivaikino šeima iš užsienio. Koks jis buvo laimingas! Džiaugiausi ir aš – nors sunku buvo skirtis, žinojau – jis turės ir mamą, ir tėtį (tuo metu buvau dar netekėjusi), turės namus…

Ir nors apie našlaičius dažniausiai sakoma, jog tai probleminiai vaikai, – išties, kai kurių gyvenimai yra itin suluošinti, – esu tikra, jog šie maži žmogučiai gali tapti vienišų širdžių gydytojais… Jei tik tos širdys ateitų iki jų ir su jais susidraugautų. Tos nuolat laukiančios ir žibančios akys, kai praveri jų „namų“ duris…

***

Erika, apie kurios iniciatyvą noriu papasakoti, pati augina dvi mergaites, tačiau randa laiko aplankyti našlaičius. Su keletu moterų ji nuolat lankosi vaikų globos namuose, bendrauja su ten esančiais vaikais, ruošia jiems įvairius užsiėmimus, organizuoja gimtadienius… Kodėl ji tai daro ir nuo ko viskas prasidėjo? Paprašiau apie tai papasakoti jos pačios.

– Visada rūpėjo palikti vaikai, norėjosi nors truputį palengvinti jų dalį, praskaidrinti kasdienybę. Mano bendradarbiai pradėjo gražią iniciatyvą – rinkdavo pinigus ir pirkdavo sauskelnes mažyliams kūdikių globos namuose. Kartu su jais vykdavau nuvežti sauskelnes, pažaisti su mažyliais, pavežioti juos kieme. Tuo metu mano pirmoji dukrelė jau buvo 2 metukų, todėl kiekviename kūdikyje tarytum mačiau savo vaiką. Galvoje netilpdavo mintys, kaip tai gali nutikti, kai tėvai gali atsisakyti savo mažylių… Tikrai buvo lengviau paduot kolegoms pinigų ir jaustis padarius gera darbelį nei pačiai važinėt į globos namus ir susidurt su skaudžia realybe.

Taigi pradėjai nuo kūdikių globos namų… Tačiau, atrodo, kad būtent vaikų gimtadieniai tau atvėrė duris jau į vyresnių – tai yra vaikų globos namus?

Kūdikių globos namus lankiau kartu su bendradarbiais, taip pat drauges kviesdavau prisidėti. Vėliau kartu su manimi „Mamų klubą“ (P. S. Apie klubą galite pasiskaityti čia: www.mamuklubas.lt ) lankančios mamos pasiūlė aplankyt vaikų globos namus, tad mielai prisijungiau. Tuose namuose vienos grupės darbuotojos pasiguodė, jog vaikai retai kada švenčia gimtadienius mūsų šeimose įprastu būdu, nes tik nedaugelį lanko artimieji, palepina tortais ar dovanomis… Tuo metu per savo draugę suradau kompanionę Liną Dapkuvienę, su kuria pirkdavome dovanas ir vaišes, retkarčiais nusivesdavome vaikus ir į kino teatrą – norėjosi suruošti kuo gražesnius gimtadienius. Smagu, kad šiemet prie šios veiklos aktyviau prisijungė „Mamų klubas“, tad mūsų būrys ir biudžetas padidėjo, taip kur kas lengviau sumanyti kokią nors įdomią veiklą ir ją įgyvendinti.

Kaip našlaičių namų vadovybė reagavo, kai atėjote su tokiu noru – pagelbėti našlaičiams?

Šiaip nežinau kaip kitur, bet mūsų lankomų globos namų vadovybė su džiaugsmu priima bet kokią iniciatyvą iš mūsų pusės. Tuomet kai su Lina pasisiūlėme lankyti vienos grupės vaikus per jų gimtadienius, džiaugsmingai sutiko. Kūdikių globos namuose kiek kitaip, nes ten gyvena labai pažeidžiami maži žmogučiai, tad daugiau skiriama dėmesio sveikatos būklei ir higienai.

Papasakok, kaip užsiimate su tais vaikais? Tikriausiai būna ir sunkumų? Su kokiomis mintimis grįžtate namo?..

Nuvykę į globos namus pirmiausia švenčiame: pasveikiname sukaktuvininkus, pučiame žvakes (prieš tai sugalvoję norą), žaidžiame ir t. t. Pradžioje, kai lankydavome dviese su Lina, dažniausiai žaisdavome su vaikais, skaitydavome, kalbėdavomės, laiką leisdavom kieme. Dabar, kai mūsų būrys padidėjo, kartais darome rankdarbius, sumanom išsikepti pyragą arba, kaip ir anksčiau, nieko ypatingo neveikdami pabūname kartu bendraudami, žaisdami.

Kai pradėjau lankytis kūdikių namuose, grįžusi namo negalėdavau tvardyti ašarų pasakodama vyrui apie ten esančius vaikus. Atrodydavo, kaip aš galiu džiaugtis gyvenimu, kai visai netoliese tiek skausmo. Supratau, kad negaliu to pakeisti, bet galiu padaryti bent tai, kas yra mano galioje – uždegti žvakutes ar fejerverką ant gimtadienio torto, kartu paskaityti knygą, papasakot apie tai, kaip baigusi vidurinę pasirinkau specialybę arba tai, kad šiandien negaliu nusipirkti geresnio automobilio, bet tai nereiškia, kad esu mažiau laiminga…
Ar nesinori kartais visko mesti? Juk būna sunkių akimirkų…

Gyvenime būna įvairių etapų, kai būna sunkiau ir kai lengviau. Tačiau susidraugavom su vaikais ir ilgiau jų neaplankius nejučia pradedi planuoti susitikimus. Kai įsisuki į kasdienę rutiną, atrodo, kad surasti laiko ir kažką nuveikti papildomai yra taip sunku, bet kai pradedi organizuotis, judėti pasirinkta linkme, Dievas duoda malonę – atsiranda ir laiko, ir jėgų. Džiugina ir kitų entuziasčių prisijungimas – kaip štai Gabrielė, pilna energijos ir noro padėti…
Ką patartum moterims, kurios norėtų daryti kažką panašaus, bet nežino, nuo ko pradėti ar nepasitiki savimi, gal net bijo šių vaikų?

Nebūtinai tai turi būti moterys, žinau, kad dauguma vyrų nėra abejingi paliktiems vaikams, o ir vaikai dažniausiai būna apsupti moteriško dėmesio, nes jų auklėtojos daugiausia būna moterys. Tad vyriškas dėmesys ir bendravimas jiems yra labai vertingas. Nereikia bijoti, kad galbūt nebus ką kalbėti ar ką pasakyti vaikams. Jie patys užkalbina, patys pradeda rodyti savo pasiekimus, tad viskas vyksta labai natūraliai. Palinkėčiau mažiau koncentruotis į savus jausmus, suvokiant, kad tas skausmas susidūrus su tokia gyvenimo puse, kurios dažnai nenorime matyti, yra kur kas mažesnis, nei paliktų vaikų patirta skriauda.

Ačiū, Erika, kad pasidalijai. Visokeriopos sėkmės Jūsų Tarnystėje…

***

Mamų klubo interneto svetainėje ( www.mamuklubas.lt ) galima rasti daugiau pasakojimų apie apsilankymus vaikų globos namuose. Tai (ne)paprastų moterų, mamų liudijimai, atsiliepimai – su visomis ašaromis, dvejonėmis, dejonėmis ir nusivylimais, papasakotais sunkumais, bet ir džiaugsmais. Su visomis tomis nuotaikomis, kurių kupinas mūsų gyvenimas.

Išties nuostabu, kad vos kažkam sužinojus, jog liks gimtadienio proga nepasveikintų vaikų – o tai reiškia, ir neužpūstų žvakučių ant tortų – tuoj susiruošiama į kelionę… It tie išminčiai, nešantys Kūdikėliui dovanų…

Autorius: Aurelija Umbrasienė Bernardinai.lt