Nepalikite jų vienų… – šiandien ragina gausybė plakatų Vilniaus gatvėse, kviečiančių aukoti 2 proc. pajamų mokesčio tėvų paliktiems vaikams.

Tačiau pastarosiomis dienomis vis labiau suprantu, kad daugelis iš mūsų lankomų vaikų jaučiasi labai vieniši. Atrodytų sunku patikėti, kad esant nuolatinėje pedagogų globoje ir būryje klegančių „likimo draugų“ vaikai gali jaustis apleisti ir vieniši… Viena mūsų lankomų globos namų darbuotoja pasidalino, jog artėjant šventėms ar atostogų metui kai kuriuos vaikus pasiima giminaičiai ar globėjai, o globos namuose likę vaikai savaip išgyvena šį, mūsų nuosavų atžalų taip laukiamą periodą – pasidaro dirglesni, agresyvesni, sunkiau tramdo emocijas, ar net tampa apatiški.

Apmaudu, tačiau ne tiek ir daug vaikų turi tą „oazę“ už globos namų sienų, kurioje gali nors ir neilgam apsistoti, pakeisti aplinką, praleisti laiką su jam artimais žmonėmis.

Prisipažinsiu, kad turiu negyjančią žaizdą, kuri vis iš naujo plūsteli krauju besisveikinant su nauju gyventoju globos namuose…arba perskaičius, atrodytų, gan guvaus ir ne taip lengvai sukalbamo paauglio troškimą, patikėtą jų grupės nuotraukų vinjetei, kad jis labai norėtų turėti tėvus… arba vienos dešimtmetės norą vėl pasisvečiuoti pas savo tetą, pasidomėjus sužinojau, kad mergaitė pas ją svečiavosi vieną kartą prieš… dvejus metus. Prieštaringi jausmai užplūsta, ir tuomet, kai vienas berniukas karts nuo karto pasitikslina, ar aš prisimenu, kaip jį lankydavau ligoninėje, kai jis sirgo, jam tuomet buvo 4 metai, dabar – 10…

Nebeužduodu klausimų be atsakymo – ką veikią jų tėvai, giminaičiai, kaip taip galima ir pan., šiandien klausiu – ką dar galiu padaryti aš, kad tų vienišų „sielų“ tarp mūsų būtų kuo mažiau.

Žinau, kad daugelis nėra abejingi našlaičiams, tačiau taip pat žinau, kad daugelis viltingai žvelgia į ateitį – kai tapsiu tobula mama savo vaikams ir jie paaugs, kai daugiau uždirbsiu, kai susiremontuosiu butą ar pasistatysiu namą ir pan. (žinau, nes pati tokia esu:)) tada apsiimsiu globoti, vaikinsiuosi.

Smagu, kai turim ateities viziją, planuojam savo veiksmus, tačiau pradėti galima ir nuo labai nedidelių dalykų, kurie nepareikalaus dosnių investicijų – kad ir nuvesti vaikus pačiuožinėt ant kalniuko ar į čiuožyklą, pasivaikščioti parke, mieste, kad ir į tą pačią parduotuvę (patikėkite, tai jiems tikra pramoga).

Pabaigti norėčiau labai taiklia vieno indų šviesuolio mintimi, su kuria sunku nesutikti:

„Tam, kuris ilgai mąsto, kaip daryti gera, nelieka laiko tai daryti“ (R.Tagorė)

Apie mus…

Mūsų vaikų globos namų lankymo darbe naujas etapas, kuris, mano manymu, laisvesnis, įdomesnis, o kartu ir brandesnis, todėl tikiuos ir efektyvesnis.

Nuo šiol jubiliatui ar jubiliatams ir keliems jo pasirinktiems draugams organizuojame „išvažiuojamąsias“ šventes. Keliauname į teatrą, kiną ar kitaip leidžiame laiką, po to žinomą į kavinę Keliauname nedideliais būreliais, todėl vaikams asmeniško dėmesio netrūksta, tad esu įsitikinusi, kad tokia išvyka kur kas įsimintinesnė, nei tradicija tapęs „stacionarus“ šventimas.

Labai džiaugiuosi, tuo labiau, kad už lango beldžiasi pavasaris, tad vaikų kasdienybė nors retsykiais paįvairinama suteikiant galimybę ištrūkti iš jiems įprastos aplinkos.

Pasikeitimų reikėjo, nes pastebėjome, kad kuo toliau, tuo mažiau mums pavykdavo laimėti vaikų, ypač vyresniųjų, dėmesio.

Prasidėjus naujiems metams dar paskutinį kartą kelių vaikų gimtadienius šventėme senuoju modeliu, darėme rusišką vištienos pyragą – „Kurnik“. Prie pyrago gamybos prisidėjo ne tiek daug vaikų, bet valgančiųjų buvo kur kas daugiau

Na o kita sukaktuvininkė su draugėmis savo gimtadienio dieną jau keliavo į jaunimo teatrą. Auklėtoja, sakė kad jau nuo ankstaus ryto mergaitė negalėjo sulaukti išvykos. Labai nustebau dėl tokios vaikų reakcijos, nes kiek žinau, įvairių renginių jiems netrūksta, tad tai tarytum patvirtino, kad esame teisingame kelyje.

Kol Lina pramogavo su mergaitėmis, nenorėjau kitų vaikų palikti be vaišių ir pyrago, tad ėmėmės šeimininkauti – išsikepėme morkų pyragą (tą skanųjį, pagal Dianos receptą:)). Šioje grupėje vaikai gaminimo procese dalyvavo su dideliu entuziazmu. Na o kol iškepęs pyragas vėso, visi išėjome pačiuožinėti nuo greta esančio kalnelio. Pasirodo ne taip dažnai mūsų lankomi vaikai mėgaujasi šia pramoga, nors kalniukas kitapus tvoros, jaunesnių vaikų be auklėtojos priežiūros vienų neišleidžia, tad vienas berniukas prisipažino, kad čiuožinėja šią žiemą pirmąjį kartą…

Įterpiu Linos įspūdžius po pramogų su mergaitėmis:

“Atšventėm Violetos gimtadienį. Mergaitės sakė, kad spektaklis patiko. Tikiuosi. Mačiau, kaip jos godžiai stebėjo vaikus su tėvais salėje. Po spektaklio užėjome i McDonaldą papietauti, pasveikinau Violetą ir truputį pasivaikščiojom Pilies ir-Didžiąja gatve. Tačiau orui subjurus turėjom važiuoti namo, nors Violeta su Jolanta dar labai norėjo pasivaikščioti, ypač Jolanta”.

Taip pat vieną eilinį šeštadienį be jokios progos su būreliu mergaičių buvome išvykę į kino teatrą, vietoje kavinės pavaišinau pietumis savo namuose, tad nuo šiol savo svečius tenka rikiuoti į eilutę

Kovo mėn laaabai daug gimtadienių, tad ir talkininkų kovo 12 d. reikia nemažai – viena grupė vyks su paauglėmis apsipirkti, antroji su mažiukais keliaus į lėlės teatrą, taip pat reikia liekančių globos namuose, pabūti dviejose grupėse su vaikais, tad laukiu norinčių prisijungti, mano el.pašto adresas – erika@b4net.lt

Erika

P.S. jei esate ne iš Vilniaus ar ne iš mamų klubo, esu tikra kad kažkur netoli jūsų yra panašūs globos namai, būkite tikri, kad jūs esate reikalingi ten esantiems vaikams, tad drąsiau…